Kovo 28-31 dienomis delegacija iš Lietuvos, kartu su kolegomis iš Latvijos ir Estijos, viešėjo Osle, Norvegijos profesinių sąjungų konfederacijos (LO) surengtoje mokomojoje kelionėje.
„Norway grants“ fondo finansuojamų projektų partneriai iš Baltijos šalių turėjo progą susipažinti su įžymiuoju Norvegijos modeliu, dėl kurio 90 proc. šalies gyventojų gali vadintis vidurine klase. Ir toks modelis neįmanomas be profesinių sąjungų. Buvo paneigtas mitas, kad šalį turtinga padarė septintajame dešimtmetyje atrasta nafta. Iš tiesų, gerovę atnešė tai, kaip iš jos gaunamos pajamos yra valdomos: daugybė su iškastinėmis gėrybėmis susijusių įmonių yra valdomos valstybės, ir yra sukurtas pajamas iš naftos ateities kartoms investuojantis šalies gerovės fondas.
Seminaro dalyviai taip pat susipažino su Norvegijos darbo judėjimo istorija. 1889 m. 400 degtukų fabriko darbuotojų sukilo streikui dėl pavojingų darbo sąlygų ir nuobaudų sistemos, o po dešimt metų – 1899 m. – susikūrė LO. 1907 m. pasirašyta pirmoji šakos kolektyvinė sutartis, kuri yra „motina“ visų iki šiol pasirašomų sutarčių mėlynųjų apykaklių (darbininkiškų profesijų) srityje.
Iki 1935 m., kai buvo pasirašyta pirmoji bazinė (nacionalinė) sutartis, garantavusi taiką darbo rinkoje, Norvegijoje vyko daugiausiai streikų visoje Europoje. Nuo tada susiklostė aiški ir logiška procesus dėl kolektyvinių sutarčių numatanti sistema: kas ketveri metai pasirašoma bazinė, kas dveji – šakinės kolektyvinės sutartys.
Kai beveik milijoną narių turinti LO ir didžiausia Norvegijos darbdavių organizacija ir pagrindinė šalies verslo lobistė NHO pasirašo bazinį susitarimą, jis tampa įstatymu. Susitarime numatomos derybų ir konfliktų sprendimo procedūros, profesinių sąjungų pirmininkų (maždaug 60 tūkst.) teisės ir pareigos, aptariami darbuotojų įtraukimo, bendradarbiavimo, informavimo ir konsultavimo klausimai. Ši sutartis nereglamentuoja nei atlyginimų, nei darbo sąlygų.
Dėl šių dalykų tariamasi šakinėse kolektyvinėse sutartyse. Šakinės derybos vyksta priešakinės linijos principu (Front-line model): keturi sektoriai, kurie dagiausiai eksportuoja (nafta, dujos, mediena, žuvininkystė), pirmieji derasi dėl tarifinių sutarčių ir tokiu būdu nustato kartelę-standartą tų metų deryboms. Pasirašius kolektyvinę sutartį negalimi jokie streikai. Jie įmanomi tik laiko tarpą, kai nebegalioja senoji sutartis, o dėl naujosios įstringa derybos. Nepavykus susitarti yra privaloma mediacijos procedūra, kurią kuruoja nacionalinis mediatorius, ir tik jam nepavykus išspręsti ginčo, galimas streikas. Nacionalinei šakinei profesinei sąjungai paskelbus streiką, jos nariai išeina į streiką.
Kai pasirašoma šakinė kolektyvinė sutartis, įmonių lygmeniu galima derėtis dėl specifinių dalykų, tačiau šiuo lygmeniu streikai yra negalimi.
Nors daugelyje sektorių dėl atlyginimų augimo susitariama kolektyvinėse sutartyse, tačiau devyniose pramonės šakose nuo 2021 m. liepos 1 d. galioja naujos įstatymais nustatytos minimalaus darbo užmokesčio ir darbo sąlygos. Taip yra todėl, kad įvairiose pramonės srityse dirba daug užsieniečių darbuotojų už mažesnį darbo užmokestį prastesnėmis darbo sąlygomis.
Mokomojoje kelionėje svečiai iš Baltijos šalių susipažino su LO pastangomis į profesines sąjungas pritraukti daugiau studentų ir jaunų darbuotojų, tam tikslui yra sukurtas departamentas, visoje šalyje įdarbinęs daugiau nei 20 darbuotojų. Taip pat plačiai pristatyta Norvegijos švietimo sistema, kaip paaugliai orientuojami renkantis profesiją, kaip atrodo profesinio mokymo sistema, kurioje aktyviai dalyvauja tiek darbdaviai, tiek profesinės sąjungos. Darbų sauga ir darbuotojų sveikata – kita seminaro tema, jo dalyviams buvo papasakota, kaip visais lygmenimis bandoma užtikrinti, kad darbuotojai kuo ilgiau išliktų sveiki, kaip reaguojant į darbo rinkos pokyčius keičiasi valstybinės darbo inspekcijos veikla, kokios pastangos dedamos kontroliuoti pažeidžiamuosius sektorius, kuriuose dirba daugiausiai emigrantų.
Vizito kulminacija – apsilankymas pieno produktų gamykloje Oslo prieigose „Tine“. Kooperatyvo principu valdomoje įmonėje yra senos socialinio dialogo tradicijos, apie 90 proc. darbuotojų yra profsąjungų nariai, jiems sudarytos kuo geriausios sąlygos dirbti ir ilsėtis. Kaip pasakojo Maistininkų profesinei sąjungai priklausantys išrinkti atstovai, šiemet vyksiančios derybos dėl šakos kolektyvinės sutarties – gana įtemptos, darbuotojai po pandemijos turi daug lūkesčių, todėl yra nemažai streiko tikimybė.
