Antrojoje „Darbe kaip darbe“ laidoje Denisas Kolomyckis kalbina AB „Klaipėdos nafta“ darbuotojų profesinės sąjungos pirmininkę Virginiją Vilimienę ir AB „Grigeo Klaipėda“ generalinį direktorių Tomą Eikiną ir klausia: „Kolektyvinės sutartys: darnaus kolektyvo darbo prielaida, ar nereikalingas dokumentas?“.
Abiejose bendrovėse pasirašytos ir vykdomos kolektyvinės sutartys, tačiau požiūris į jas darbuotojų ir darbdavių atstovų skiriasi. V. Vilimienė sako, jog kolektyvinė sutartis yra svarbiausias vidaus dokumentas, „įstatymas“, garantuojantis darnų, produktyvų darbą ir socialinę taiką. T. Eikinas tuo tarpu teigia, jog kolektyvinei sutarčiai neteikiantis pernelyg didelės reikšmės. Anot jo, rinka verčia darbdavius būti itin lanksčiais, į iššūkius reaguoti čia ir dabar, todėl socialinis dialogas vyksta nuolat, o viso to formalizavimas labiau atgyvena, nei būtinybė.
Pastarieji mobingo atvejai paaiškėjo viešajame sektoriuje – ligoninėse, Alytaus miesto savivaldybėje. Apie tai, kas vyksta pramonės įmonėse, versle radijo stoties „FM99“ laidoje „Dialogas“ diskutuoja Lietuvos pramonės profesinių sąjungų federacijos pirmininkė Dalia Jakutavičė ir Lietuvos pramonininkų konfederacijos generalinis direktorius Ričardas Sartatavičius.
Nors mobingo terminas Lietuvoje paplito ne taip seniai, išsireiškimas „išėdė iš darbo“ reiškė tą patį. Dar tai vadinama patyčiomis ar psichologiniu spaudimu, tačiau mobingo terminas apima plačiau. Mobingo sąvoką siūloma įtraukti ir į Darbo kodeksą, reglamentuojant jo prevenciją, bet kur riba tarp „nesutapusių biolaukų“ ir psichologinio smurto ar mobingo?
Pramonės įmonėse mobingu skundžiamasi retai
Dalia Jakutavičė sako, kad mobingas apibūdinamas kaip ilgalaikis sistemingas psichologinis teroras, kurį grupė taiko vienam asmeniui, ir į profsąjungas darbuotojai dėl to kreipiasi, tiesa, pramonės įmonėse ne taip dažnai.
„Pramonės darbuotojai gal rečiau, bet kartais jiems sunku įvardyti būseną, jie dažniausiai pasakoja, kaip jie jaučiasi, kai su jais taip elgiamasi. Tačiau tai nėra labai dažnas reiškinys pramonės įmonėse“, – sako profsąjungos atstovė. Tai gali būti ir dėl to, kad mažai apie tai kalbama, žmonės mažiau drąsūs, tačiau anot jos, LPPSF atstovaujamose įmonėse atmosfera nebloga.
„Mūsų atstovaujamose įmonėse pakankamai sveika darbo aplinka ir turbūt dėl to darbuotojai retai kreipiasi“, – svarsto D.Jakutavičė.
Darbo inspekcija teigia, kad mobingas itin paplitęs keliose viešojo sektoriaus srityse, tokiose kaip sveikatos apsauga, socialinės paslaugos ir švietimas, Alytaus miesto savivaldybės administracijos profesinė sąjunga taip pat kreipėsi su pareiškimu apie patiriamą mobingą iš tarybos narių.
Tačiau verslo įmonėse tokių atvejų nėra daug. Ričardas Sartatavičius sako, kad skundų dėl mobingo LKP įmonės nėra gavę.
„Žmonės kartais bijo kreiptis, nežino į ką kreiptis“, – svarsto R.Sartatavičius. Mobingas – tai ne tik išguiti iš darbo, sako LPK vadovas, primindamas apie pirmuosius mobingo termino paminėjimus, kalbant apie elgesį tarp gyvūnų – mobingo terminą 1958 metais pirmasis pavartojo austrų mokslininkas Konrad Zacharias Lorenz, stebėjęs gyvūnų elgesį.
Terminą vartoti kalbant apie darbuotojų santykius XX a. pabaigoje pradėjo profesorius Heinz Leymann, pasakoja LKP direktorius, ir profesorius jau tuomet tyrė medicinos seseris, kurios buvo patyrę mobingą. Europoje tokie tyrimai vyksta seniai ir akcentuojama, kad mobingas yra nevienadienis reiškinys, jis trunka mėnesius ar pusę metų, mobingo rūšių taip pat yra įvairių – jis gali būti taikomas tiek vertikaliai, tiek horizontaliai. Kaip sako R.Sartatavičius, mobingą patirti gali ir vadovas iš pavaldinių, tai nėra vien tik atvirkštinis veiksmas.
Nuomonės dėl mobingo įtraukimo į Darbo kodeksą skiriasi
Darbo kodekse, anot R.Sartatavičiaus, jau yra įtrauktos nuostatos, kad „darbdavys privalo sukurti tokią darbo aplinką, kurioje darbuotojas ar jų grupė nepatirtų priešiškų, neetiškų, žeminančių, agresyvių, užgaulių, įžeidžiančių veiksmų, kuriais kėsinamasi į atskiro darbuotojo ar jų grupės garbę ir orumą, fizinį ar psichologinį asmens neliečiamumą ar kuriais siekiama darbuotoją ar jų grupę įbauginti, sumenkinti ar įstumti į beginklę ir bejėgę padėtį“.
„Tai mobingas įeina į tą sąvoką – jis atskirai nepaminėtas, bet jau yra”, – sako LPK direktorius. Anot jo, dar įtraukus mobingą į Darbo kodeksą gali atsirasti neaiškumų ir reiktų išskirti visus 45 profesoriaus H. Leymann minimus elgesio veiksmus.
„Ne tik darbdaviai būna neteisūs, bet ir darbuotojai kai kada neteisūs, neteisk pats ir nebūsi teisiamas, buvo pasakyta Biblijoj”, – kalba R.Sartatavičius.
Su tuo ne visai sutinka profesinės sąjungos, D.Jakutavičė mano, kad daugiau aiškumo netrukdytų.
„Aš labiau gal matyčiau problemą ne Darbo kodekso užrašyme, bet pačiame vykdyme ir sąvokos aiškinime darbuotojų ir darbdavių tarpe. Identifikuoti mobingą yra viena, apie tai kalbėti antra, bet trečia – jeigu jau įsivardijam, kad yra mobingas ir darbdavys nesiima priemonių jam pašalinti, turėtų įsijungti trečios šalys, kurios padėtų darbdaviui ir darbuotojui išspręsti konfliktą”, – apie galimas priemones aiškina D.Jakutavičė.
Šiuo metu konfliktuojančios pusės paliktos likimo valiai
Dabar konfliktas nėra sprendžiamas jokiais būdais, sako profsąjungos vadovė. Nors teoriškai galima kreiptis į darbo ginčų komisiją ar Darbo inspekciją, bet nei viena šių institucijų neturi kompetencijos nustatinėti emocinius dalykus ar psichologinį smurtą – Darbo inspekcija tegali patikrinti, ar įvertinta profesinė rizika ir tame kontekste – ar įvertinti psichosocialiniai veiksniai.
„Šiai dienai dvi konflikto pusės – terorizuojamasis ir terorizuojantysis paliekami konfliktą išsispręsti patys“, – apgailestauja p. Dalia. Anot jos, nesusitarus gražiuoju, belieka ateiti į darbo ginčių komisiją, kurios nariai nėra apmokyti, kaip atpažinti, ar žmogus tikrai patyrė mobingą.
„Tikriausiai jau yra mokslininkų sukurtos tam tikros metodikos, kad pasikalbėjus su viena ir kita puse būtų galima daryti išvadą, kad kažkas taikė mobingą, o kažkas patyrė jį, nes dabar tai labai subjektyvus vertinimas“, – sako pašnekovė.
„Kita vertus, kadangi mobingas labiau susijęs su emociniu skausmu, įtampa ir nemaloniais išgyvenimais, tai įsivaizduokite, kaip surinkti ir atnešti į darbo ginčų komisiją įrodymus? – klausia D.Jakutavičė. – Kaip tu jausmus padėsi ant stalo?“ Kolegos ne visada linkę liudyti nenorėdami pyktis su darbdaviu, tad padėti gali nebent elektroniniai laiškai arba įrašyti pokalbių fragmentai.
Reikalinga veikianti sistema, kuri padėtų žmonėms
Reikia dar daug ką nuveikti šioje srityje, sako p. Dalia, įtraukiant mokslininkus, politikus, profesines sąjungas ir darbdavius. Žmogus patyręs mobingą dažnai tampa nedarbingas ar neproduktyviai dirbantis, reikia jį sugrąžinti atgal, sukurti sistemą, kaip jam padėti.
Darbo kodekso siūlomi pakeitimai – kad mobingas būtų traktuojamas kaip darbo įstatymų pažeidimas ir už jį būtų taikoma administracinė atsakomybė darbdaviui, kad darbdavys darbovietėje yra atsakingas už mobingo prevenciją.
Ričardas Sartatavičius primena, kad be darbo ginčų komisijos kreiptis galima ir į lygių galimybių kontrolierių, tačiau žmonės nebūtinai tai žino, o ir prisibijo tokių veiksmų.
LPK direktorius sako, kad yra ir gerų pavyzdžių didelėse įmonėse: „Jeigu esi socialiai atsakingas ir besirūpinantis savo darbuotojais, turi aktyviai įsitraukti į kolektyvo veiklą, klausyti, išgirsti, organizuoti mokymus darbuotojams kas yra mobingas, kviesti specialistus, psichologus”. Anot jo, reikia paskirti atsakingą asmenį, kuriuo darbuotojai pasitikėtų, ir kuris fiksuotų netinkamo elgesio atvejus bei apie tai informuotų.
„Mūsų nariai, „Lietuvos Geležinkeliai“, „Orlen Lietuva“, jie jau vykdo tokią prevencinę programą“, – pasakoja R.Sartatavičius, pabrėždamas, kad čia vadovai yra apmokomi būti žmonių vadovais, o ne užduočių perdavėjais. Įmonės taiko mokymus, turi atskirą elektroninį paštą tokio pobūdžio skundams, „Orlen Lietuva“ yra pasitvirtinę atskirą programą kovai su mobingu.
2020 m. spalio 27 d. duomenimis, Lietuvoje buvo gauti 26 prašymai dėl psichologiniu smurtu ar mobingu padarytos žalos išieškojimo. Palyginimui: 2018 m. buvo gauti 2 tokie prašymai; 2019 m. – 4 prašymai, tad daugėja ir suvokimo, kad toks elgesys neteisėtas ir žmonių, drįstančių skųstis.
„Sakyčiau pirmiausia, ką turėtume padaryti, tai apsidairyti aplink save, – sako D.Jakutavičė. – Pirmiausiai pačiam pagarbiai elgtis su kolega ir kolega kad su tavim elgtųsi pagarbiai, ir tai didžiausia prevencija, ką mes galime padaryti“. Veiksmai, kurių turėtų imtis profesinės sąjungos ir darbdaviai – turi būti sukurtos tvarkos ir sistemos, jos turi būti veikiančios, o darbuotojui, kuris kreipiasi, turi būti užtikrintas tyrimo anonimiškumas.
Laida parengta pagal projektą „SociaLTy“, finansuojamą Norvegijos finansinio mechanizmo „Socialinis dialogas – deramas darbas“ programos lėšomis.
Gegužės 20 d. įvyko projekto partnerių iš LPK ir LPSK susitikimas. LPK pristatė naujus grupės narius, informavo, jog vietoj Ramintos Radavičienės pagrindiniu šios organizacijos atstovu nuo šiol bus Tomas Garuolis.
LPSK pusė informavo, jog jau startavo radijo laidos regioninėse radijo stotyse. Iš viso iki lapkričio mėnesio bus parengtos 6 radijo laidos, kurios bus transliuojamos 6-iose regioninėse radijo stotyse, taip pat rengiamos tinklalaidės, kurios publikuojamos radijo stočių svetainėse kartu su straipsniais, parengtais pagal radijo laidas.
Taip pat sukurta ir ciklo „Darbe kaip darbe“ pirmoji laida apie darbuotojų sveikatą ir saugą. Šių laidų skaičius – neribotas, jų bus rengiama tiek, koks bus poreikis.
Toliau partneriai tarėsi dėl susitarimo formato. LPK pusė norėtų, jog dokumentas būtų tolimesnio bendravimo gairių rinkinys, be imperatyvių nuostatų. Planuojamas „gyvas“ susitikimas birželio mėn. Jame jau bus svarstomas susitarimo tekstas, prieš tai paderinus elektroniniu paštu. Vėliau planuojama rengti susitikimą su partneriais iš Norvegijos.
Pirmoji tinklalaidės „Darbe kaip darbe“ laida skirta Pasaulinei darbuotojų saugos ir sveikatos dienai. Laidoje kalbėjome apie tai, kiek Lietuvoje yra saugios ir sveikos darbo vietos, kodėl žūčių ir sužeidimų darbe statistika nedžiugina. Kiek tame yra darbdavių, kiek darbuotojų atsakomybės, kiek tam turi įtakos socialinis dialogas įmonėse.
Laidoje dalyvauja: Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos pirmininkė Inga Ruginienė ir Lietuvos geležinkelių Saugos ir rizikų departamento vadovas Rolandas Šlepetys. Laidos moderatorius – Denisas Kolomyckis.
LPSK sudarė sutartį su Alytaus radijumi „FM99“, pagal kurią bus rengiamos laidos apie socialinį dialogą, finansuojamos iš projekto „SociaLTy“.
Pirmoji laida – apie privalomą periodišką testavimą dėl COVID-19 viruso.
Apie įvairius privalomo darbuotojų testavimo aspektus FM99 kalbėjosi su Vilniaus universiteto profesore, biotechnologijos instituto imunologijos ir ląstelės biologijos skyriaus vedėja Aurelija Žvirbliene, Lietuvos pramonininkų konfederacijos prezidentu Vidmantu Janulevičiumi ir Lietuvos maistininkų profesinės sąjungos pirmininku Raimondu Tamošausku.
Testavimas padėtų suvaldyti viruso plitimą
Pasak A.Žvirblienės, darbuotojų testavimas yra vienas iš būdų, kuris leidžia suvaldyti viruso plitimą. Testuojant galima ne tik nustatyti, ar žmogus yra užsikrėtęs, bet ir sužinoti, kiek žmonių yra persirgę šiuo virusu. Profesorės nuomone, tokiu būdu testavimas gali padėti įmonėms skirstyti darbuotojus ir taip labiau apsisaugoti nuo židinio atsiradimo:
„Gamyboje tai irgi yra svarbu, nes galima sugrupuoti darbuotojus, kad tie, kurie jau yra atsparūs virusui galėtų dirbti kartu su tais, kurie dar neatsparūs ir tai tikrai labai efektyviai sumažintų galimybes virusui plisti.“ – sako A.Žvirblienė.
Profsąjungos atstovo R.Tamošausko teigimu, žmonės supranta, kad dirbant kartu testuotis svarbu ir reikalinga. Anot jo, kai maisto pramonės darbuotojai testuotis galėjo savanoriškai, ateidavo apie 90% darbuotojų. Tačiau, profesinės sąjungos prezidento teigimu, testavimą darant privalomą, nesudaromos tinkamos sąlygos žmonėms, pavyzdžiui, nors testas ir apmokamas valstybės, bet į mobilųjį punktą galima atvykti tik automobiliu, kurį ne visi turi.
Mintis gera, bet įgyvendinimui sąlygų trūksta
‚‚Lygtai tas veiksmas yra geras, mes rūpinamės savo žmonėmis, jie darbe jaučiasi saugiau, bet kartais šio veiksmo įvykdymas susiduria su įvairiom problemom”, – kalbėjo R.Tomašauskas.
LPK vadovas Vidmanto Janulevičiaus įmonė viena pirmųjų pradėjo taikyti darbuotojų testavimą, tačiau pradžioje buvo sunkumų dėl greitųjų testų tikslumo, kai kuriuos darbuotojus reikėjo pakartotinai testuoti privačiose klinikose. Ir nors įmonė darbuotojus testuoja, tai daro nereguliariai. Be to, testų rezultatai nėra oficialiai fiksuojami sveikatos sistemoje.
‚‚Pratestavus su gerais vienkartiniais testai, nustačius, kad nėra sergančiųjų, mes rezultatų negalime suvesti į elektroninės sveikatos sistemą, nes tai daryti gali tik gydytojai, tai reiškia, kad mūsų tyrimų rezultatai niekur nenueina, statistikos nepagerina. Taip pat trūksta žmonių, kurie gali testuoti, tad reikia kreiptis į privačias klinikas, kuriose testas daug brangesnis”, – pasakojo V.Janulevičius.
Išeitis – greitieji testai
VU profesorės teigimu, Lietuvoje plačiausiai naudojami molekuliniai PGR tyrimai yra patys tiksliausi ir jie gali nustatyti ir ikisimptominius atvejus, tačiau prietaisai jiems tirti yra labai brangūs, o rezultatas gaunamas tik po ilgesnio laiko. Tad nors jie ir yra tiksliausi, jų kaštai dideli. Nors visiškos alternatyvos šiems testams neatsirado, A. Žvirblienė sako, kad daline alternatyva gali būti laikomi greitieji antigenų testai – nuo pandemijos pradžios jie smarkiai patobulėjo.
„Dalinė alternatyva yra tie greitieji antigenų testai, jie labai patobulėjo lyginant su pirmaisiais testais ir visai neblogai veikia. Jie parodo tuos atvejus, kai žmogus, tikėtina, yra labiausiai užkrečiamas, nes užsikrėtimo rizika priklauso nuo to, kiek žmogus išskiria viruso į aplinką, jei to viruso nosiaryklėje yra daug, jis intensyviai dauginasi, tai tas žmogus yra pavojingesnis aplinkiniams“, – pasakojo profesorė.
Anot A.Žvirblienės, netolimoje ateityje atsiras greitieji antigenų testai, kuriems užteks seilių mėginio, tai reikštų, kad testams nereikėtų medicinos darbuotojo ir tyrimas būtų daug paprastesnis.Tačiau profesorės nuomone neverta tikėtis, kad pačios įmonės galės suvesti tyrimų rezultatus į elektroninę sveikatos sistemą.
Žmonės turėtų testuotis patys?
V.Janulevičiaus nuomone, norint įdiegti privalomą darbuotojų testavimą, reiktų galvoti apie greituosius antigenų testus, kuriuos paprasčiau įmonėms naudoti, ir kad šiuos tyrimus galėtų atlikti patys darbuotojai. Dar viena problema – kaip suvesti į e-sveikatos sistemą, tad tik išsprendus šiuos klausimus galėtų būti vykdomas visuotinis testavimas. Tačiau norint dabartinėje situacijoje daryti masinius testavimus tai reikėtų centralizuoti, sako pramonininkų asociacijos prezidentas, nors tai ir būtų našta valstybei, tačiau kitų variantų nėra labai daug.
R.Tamošauskas dvejojo, kaip veiktų teigimu, jei testuotis žmonės galėtų patys, viskas priklausytų nuo darbuotojų sąmoningumo.
„Viskas remtųsi darbuotojų sąmoningumu: pasitikrins ar nepasitikrins, pasakys teisybę ar nepasakys(…), net kai nebuvo pandemijos žmonės sirgdami gripu eidavo į darbą, kad negautų mažesnių pajamų. Yra tos problemos, kad tam tikros darbuotojų kategorijos, kurių atlyginimai mažesni, bijodami prarasti pajamos gali pradėti nevisalaik sąžiningai elgtis“,- kalbėjo R.Tamošauskas.
Profesinės sąjungos pirmininkas pažymėjo, kad jeigu valstybė nori griežtintų darbuotojų testavimą, tuomet turėtų visa tai finansuoti.
Visgi anot profesorės, testavimas neišvengiamas, ir atsižvelgus į pasiūlymus, tai reikia įgyvendinti. Didžiausia problema, kad testavimas turėtų būti nuolatinis, kitaip nei su antikūnų testais, kuriais nustačius, kad žmogus jų turi, kelis mėnesius testo galima nebedaryti. Tačiau antikūnų testas taip pat turi prasmės – jis leistų atskirti darbuotojus, kuriems bent kurį laiką PGR testavimas nebūtinas, nes jie turi imunitetą virusui, tokiu būdu sumažinant testuojamųjų apimtis.
Laida paregta pagal projektą „SociaLTy“, finansuojamą Norvegijos finansinio mechanizmo „Socialinis dialogas – deramas darbas“ programos lėšomis.
Seimas šią savaitę priėmė įstatymą, leisiantį privalomai testuoti tam tikrų sričių darbuotojus. Tačiau dalis verslininkų mano, kad tam tikra prasme privalomas turėtų būti ir darbuotojų iš COVID-19 jautriausių sričių skiepijimas. Ar toks pasiūlymas pasieks valdžios koridorius? Ką apie jį mano darbuotojų atstovai?
Apie tai – 15min.lt laidoje „Versus“ su Lietuvos pramonininkų konfederacijos prezidentu Vidmantu Janulevičiumi ir Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos pirmininke Inga Ruginiene.
Vasario 4 d. į susitikimą nuotoliniu būdu susirinko projekto vykdytojos – LPSK – atstovai. Susitikimo tema – pakalbėti apie projekto viešinimo veiklas. Projekto vadovė Danutė Šlionskienė apgailestavo, kad karantinas gerokai pakoregavo projekto veiklas, išreikšdama viltį, jog jam pasibaigus projekto dalyviams galima bus susitikti gyvai ir pasistūmėti toliau tariantis dėl susitarimo projekto.
LPSK pirmininkė Inga Ruginienė paragino pagalvoti apie temas viešinimui, pasiūlė skleisti socialinio dialogo žinią regionuose. Ji informavo, kad su profesionalais rengiama vizualinė projekto medžiaga viešinimui socialiniuose tinkluose. Taip pat planuojamos radijo laidos regionuose.
Šiandien apie 5–10 proc. įmonių yra prastovose. Didžioji dalis įmonių nedirba visu pajėgumu – nemažai žmonių saviizoliacijoje. Tačiau vis pasirodo vienetinių atvejų, kada įmonės, baimindamosi savo veiklos tempų mažėjimo bei darbuotojų izoliacijos, prašo darbuotojų slėpti COVID-19 ligos atvejus. Toks elgesys yra itin neatsakingas ir smerktinas. O bandantiems tokiu būdu „pergudrauti“ virusą – ilgalaikėje perspektyvoje gali tekti išvis stabdyti veiklą.
„Jei mes patys elgsimės sąmoningai šiuo laikotarpiu, greičiau grįšime į normalų veiklos režimą ir pasivysime bei kompensuosime susidariusius nuosmukius. Svarbu, jog įmonės laikytųsi saugumo reikalavimų, investuotų į darbuotojų testavimą, bei, pavyzdžiui, padarytų bent valandos pauzę tarp gamybinių pamainų pasikeitimų, tam, kad būtų sumažintas darbuotojų kontaktas ir spėjama išvalyti patalpas“, – laidoje DELFI tema sakė Lietuvos pramonininkų konfederacijos prezidentas Vidmantas Janulevičius.
Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos pirmininkė Inga Ruginienė laidoje pabrėžė, jog viruso įtaka tiesiogiai priklausys nuo visų atsakingumo laipsnio: „Deja, pavyzdžiai rodo, kad vis dėlto mums trūksta atsakomybės. Net ir vienas atvejis, kai slepiami simptomai arba informacija apie ligą, yra per daug, tai yra nuskalstama veika. Negalima toleruoti situacijos, jei bandoma išlaikyti verslus, išlaikyti pelnus darbuotojų sveikatos sąskaita. Žinoma, yra įmonių, kuriomis galima pasigirti: pertvarkomi srautai, izoliuotiems darbuotojams pristatomi maisto daviniai, saugos priemonėmis aprūpinami ir darbuotojų šeimos nariai. Tačiau yra įmonių, kur trūksta net elementarios komunikacijos tarp vadovų ir darbuotojų. Praktika rodo, kad kai tariamasi su darbuotojais, problemų iškyla daug mažiau“.
Gruodžio 4 d. įvyko projekto partnerių – Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos (LPSK) ir Lietuvos pramonininkų konfederacijos (LPK) – atstovų virtualus susitikimas. Jam apžvelgta Norvegijos nacionalinė sutartis ir aptarta, kokios nuostatos galėtų būti įtrauktos į lietuviškąjį bazinio susitarimo tarp LPSK ir LPK projektą. Anksčiau susitikimuose su partneriais iš Norvegijos darbdavių ir darbuotojų atstovai gilinosi į šios Skandinavijos šalies ypatumus.
Darbdavių atstovai pažymėjo, jog kitaip nei Norvegijoje Lietuvos darbo kodeksas plačiai reglamentuoja darbo santykius, tad susitarime reiktų aptarti tik tas sritis, kurios nėra įtvirtintos teisės aktais.
Susitikimo dalyviai diskutavo apie temas, kurias norėtų paliesti susitarime. Pavyzdžiui, dėl atstovavimo klausimų visais lygmenims (nacionaliniu, šakos, įmonės), informavimo procedūrų, bendrų kriterijų, kuriais būtų vadovaujamasi vertinant ekonominę situaciją.
Gvildentas ir kitas Norvegijai nebūdingas niuansas – įmonių ir darbuotojų jungimosi į asociacijas ir profesines sąjungas problematika. Tuo tarpu kai Norvegijoje iš viso nėra neasocijuotų darbdavių, o ir darbuotojų didžioji dauguma – profesinių sąjungų nariai, Lietuvoje tai – tik siekiamybė.
Profesinės sąjungos pasiūlė į susitarimą įtraukti ir punktą (vėlgi – daugiau kaip siekiamybę), kad ateityje dėl minimalios mėnesio algos tiek nacionaliniu, tiek šakos lygmeniu tartųsi darbdaviai ir profesinės sąjungos.
Sutarta, jog su bendruomenėmis bus tariamasi ir dėl kitų aktulių temų, kurias galima būtų įtraukti į susitarimo projektą, ir kitame susitikime jas visas apibendrinti.
