Birželio 17 d. Vilniuje, „Neringos“ viešbutyje, įvyko tarptautinė konferencija „Pasitikėjimas darbo santykiuose – misija įmanoma“. Jos metu Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos (LPSK) pirmininkė Inga Ruginienė ir Lietuvos pramonininkų konfederacijos (LPK) generalinis direktorius Ričardas Sartatavičius pasirašė susitarimą „Dėl socialinio dialogo stiprinimo“.
Konferencija yra projekto „SociaLTy“ baigiamasis renginys.
Birželio 15 ir 16 d. įvyko forumai, kuriuose aptartos socialinio dialogo tendencijos viešajame ir privačiame sektoriuose. Antrajame dalyvavo ir LO atstovė.
Pirmajame forume kalbėta apie šalyje rengiamas ir vykdomas reformas. Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininkas Dainius Radzevičius informavo, jog šiuo metu yra rengiamas naujas žiniasklaidos rėmimo modelis, tam yra sudaryta derybinė grupė trišaliu principu, planuojama, kad rudenį bus paruoštas įstatymų projektų paketas. Planuojama trigubai didinti valstybės paramą žiniasklaidai, parama bus siekiama stiprinti regioninę žiniasklaidą, atsiranda žurnalistika kaip kryptis, todėl ir atskiri žurnalistai galės gauti paramą.
Regioninių profsąjungų federacijos (Lietuvos žemės ūkio darbuotojų profesinių sąjungų federacija) pirmininkas Audrius Gelžinis papasakojo apie rengiamą ydinga žemėtvarkos reforma, kuri palies didelį ratą žmonių (vien žemės savininkų yra virš 
milijono). Pasak jo, reforma rengiama su niekuo nesitarus, nei su Nacionalinės žemėtvarkos tarnybos specialistais, nei su mokslininkais, nei juo labiau profsąjungomis.
Lietuvos sveikatos apsaugos darbuotojų profesinės sąjungos pirmininkė Aldona Baublytė informavo, kad nuo kitų metų liepos greitoji medicinos pagalba bus administruojama vienos savarankiškos įstaigos, daugės medikų brigadų. Šios reformos teisės aktai jau patvirtinti, liko poįstatyminių aktų rengimas.
A. Baublytės teigimu, šios vyriausybės darbo metodai yra tokie, kad patys suinteresuoti asmenys ir organizacijos turi domėtis, kas vyksta, su profsąjungomis reforma derinama nebuvo, niekas nekvietė į pristatymus, reikėjo patiems rodyti iniciatyvą. A. Baublytė apgailestavo, jog šakos kolektyvinėje sutartyje nors ir pavyko susiderėti dėl kai kurių minimalių dalykų, tačiau Finansų ministerija nerekomenduoja Sveikatos ministerijai jos pasirašyti, nes esą dar nėra suformuotas šalies biudžetas.
Švietimo ir mokslo profesinės sąjungos (LŠMPS) pirmininkas Egidijus Milešinas teigė, jog Švietimo, mokslo ir sporto ministerija laikosi galiojančios kolektyvinės sutarties, dabar vyksta derybos dėl naujosios. Pasak jo, ministerija nesiima veiksmų prieš tai nepasitarusi su LŠMPS.
Teisėsaugos pareigūnų federacijos vadovė Loreta Soščekienė informavo, jog susipažinus su valstybės tarnybos pertvarkos koncepcija aiškėja, kad einama link valstybės tarnybos sunaikinimo, nes norima atsisakyti papildomų garantijų tiek tarnautojams, tiek profesinėms sąjungoms, todėl ši sritis praras patrauklumą ir darbuotojus.
Valstybės tarnautojų, biudžetinių ir viešųjų įstaigų darbuotojų profesinės sąjungos pirmininkė Irena Petraitienė pridūrė, jog valstybės tarnybos pertvarkos koncepcijos esmė – dėmesys vadovams, jų darbo užmokesčiui ir galių stiprinimui. Ji pastebėjo ir kitą dalyką, kad viešosios paslaugos kuo toliau tuo labiau teikiamos privačių įstaigų.
Pas
laugų sferos darbuotojų profesinės sąjungos vadovo Aleksandro Posochovo teigimu – kultūros sritis apskritai yra užmiršta, atlyginimai maži, kolektyvuose didžiulės įtampos, o problemos nesprendžiamos. Dabartinis kultūros ministras, pasak jo, – pats silpniausias iš visų buvusių, jam kultūra visai nerūpi ir socialinis dialogas praktiškai nevyksta.
Forumo dalyviai konstatavo, jog valstybėje vykstantys pokyčiai aiškiai rodo, jog norima eiti viešojo sektoriaus naikinimo keliu, kuo daugiau sričių atiduodant privačiam verslui.
Privataus sektoriaus atstovai antrajame forume dalijosi patirtimi, kaip socialinis dialogas vyksta versle. Konstatuota, kad profesinės sąjungos narių šiame sektoriuje mažėja. Tai siejama su kolektyvinėmis sutartimis: Nacionalinė, šakinės kolektyvinės sutartys, kurios galioja biudžetiniame sektoriuje, darbuotojams suteikia saugumo jausmą ir čia narių daugėja, o privačiame sektoriuje kolektyvinių sutarčių gerokai per mažai, praktiškai – nėra. Net ten, kur buvo susiklosčiusios ilgalaikės dialogo tradicijos, stebimas darbdavių pusės noras kolektyvinių sutarčių atsisakyti.
Susirinkusieji apgailestavo, kad praktiškai nėra darbuotojų atstovų apsaugos. Nors teisės aktai sako, kad darbuotojai ir darbdaviai yra lygiavertės pusės, tačiau taip toli gražu nėra. Net profsąjungos pirmininku atsikratyti nėra sunku, tereikia gauti Valstybinės darbo inspekcijos sutikimą, o ši aplinkybių nesiaiškina, tik patikrina, ar procedūra nepažeidžia teisės aktų.
Forume konstatuota, kad socialinio dialogo padėtis privačiame sektoriuje Lietuvoje stabiliai blogėja. Ten, kur nuo seno buvo profsąjungos, kur yra įdirbis, ten yra ir kolektyvinės sutartys, tačiau naujų profsąjungų nesikuria.
Kovo 28-31 dienomis delegacija iš Lietuvos, kartu su kolegomis iš Latvijos ir Estijos, viešėjo Osle, Norvegijos profesinių sąjungų konfederacijos (LO) surengtoje mokomojoje kelionėje.
„Norway grants“ fondo finansuojamų projektų partneriai iš Baltijos šalių turėjo progą susipažinti su įžymiuoju Norvegijos modeliu, dėl kurio 90 proc. šalies gyventojų gali vadintis vidurine klase. Ir toks modelis neįmanomas be profesinių sąjungų. Buvo paneigtas mitas, kad šalį turtinga padarė septintajame dešimtmetyje atrasta nafta. Iš tiesų, gerovę atnešė tai, kaip iš jos gaunamos pajamos yra valdomos: daugybė su iškastinėmis gėrybėmis susijusių įmonių yra valdomos valstybės, ir yra sukurtas pajamas iš naftos ateities kartoms investuojantis šalies gerovės fondas.
Seminaro dalyviai taip pat susipažino su Norvegijos darbo judėjimo istorija. 1889 m. 400 degtukų fabriko darbuotojų sukilo streikui dėl pavojingų darbo sąlygų ir nuobaudų sistemos, o po dešimt metų – 1899 m. – susikūrė LO. 1907 m. pasirašyta pirmoji šakos kolektyvinė sutartis, kuri yra „motina“ visų iki šiol pasirašomų sutarčių mėlynųjų apykaklių (darbininkiškų profesijų) srityje.
Iki 1935 m., kai buvo pasirašyta pirmoji bazinė (nacionalinė) sutartis, garantavusi taiką darbo rinkoje, Norvegijoje vyko daugiausiai streikų visoje Europoje. Nuo tada susiklostė aiški ir logiška procesus dėl kolektyvinių sutarčių numatanti sistema: kas ketveri metai pasirašoma bazinė, kas dveji – šakinės kolektyvinės sutartys.
Kai beveik milijoną narių turinti LO ir didžiausia Norvegijos darbdavių organizacija ir pagrindinė šalies verslo lobistė NHO pasirašo bazinį susitarimą, jis tampa įstatymu. Susitarime numatomos derybų ir konfliktų sprendimo procedūros, profesinių sąjungų pirmininkų (maždaug 60 tūkst.) teisės ir pareigos, aptariami darbuotojų įtraukimo, bendradarbiavimo, informavimo ir konsultavimo klausimai. Ši sutartis nereglamentuoja nei atlyginimų, nei darbo sąlygų.
Dėl šių dalykų tariamasi šakinėse kolektyvinėse sutartyse. Šakinės derybos vyksta priešakinės linijos principu (Front-line model): keturi sektoriai, kurie dagiausiai eksportuoja (nafta, dujos, mediena, žuvininkystė), pirmieji derasi dėl tarifinių sutarčių ir tokiu būdu nustato kartelę-standartą tų metų deryboms. Pasirašius kolektyvinę sutartį negalimi jokie streikai. Jie įmanomi tik laiko tarpą, kai nebegalioja senoji sutartis, o dėl naujosios įstringa derybos. Nepavykus susitarti yra privaloma mediacijos procedūra, kurią kuruoja nacionalinis mediatorius, ir tik jam nepavykus išspręsti ginčo, galimas streikas. Nacionalinei šakinei profesinei sąjungai paskelbus streiką, jos nariai išeina į streiką.
Kai pasirašoma šakinė kolektyvinė sutartis, įmonių lygmeniu galima derėtis dėl specifinių dalykų, tačiau šiuo lygmeniu streikai yra negalimi.
Nors daugelyje sektorių dėl atlyginimų augimo susitariama kolektyvinėse sutartyse, tačiau devyniose pramonės šakose nuo 2021 m. liepos 1 d. galioja naujos įstatymais nustatytos minimalaus darbo užmokesčio ir darbo sąlygos. Taip yra todėl, kad įvairiose pramonės srityse dirba daug užsieniečių darbuotojų už mažesnį darbo užmokestį prastesnėmis darbo sąlygomis.
Mokomojoje kelionėje svečiai iš Baltijos šalių susipažino su LO pastangomis į profesines sąjungas pritraukti daugiau studentų ir jaunų darbuotojų, tam tikslui yra sukurtas departamentas, visoje šalyje įdarbinęs daugiau nei 20 darbuotojų. Taip pat plačiai pristatyta Norvegijos švietimo sistema, kaip paaugliai orientuojami renkantis profesiją, kaip atrodo profesinio mokymo sistema, kurioje aktyviai dalyvauja tiek darbdaviai, tiek profesinės sąjungos. Darbų sauga ir darbuotojų sveikata – kita seminaro tema, jo dalyviams buvo papasakota, kaip visais lygmenimis bandoma užtikrinti, kad darbuotojai kuo ilgiau išliktų sveiki, kaip reaguojant į darbo rinkos pokyčius keičiasi valstybinės darbo inspekcijos veikla, kokios pastangos dedamos kontroliuoti pažeidžiamuosius sektorius, kuriuose dirba daugiausiai emigrantų.
Vizito kulminacija – apsilankymas pieno produktų gamykloje Oslo prieigose „Tine“. Kooperatyvo principu valdomoje įmonėje yra senos socialinio dialogo tradicijos, apie 90 proc. darbuotojų yra profsąjungų nariai, jiems sudarytos kuo geriausios sąlygos dirbti ir ilsėtis. Kaip pasakojo Maistininkų profesinei sąjungai priklausantys išrinkti atstovai, šiemet vyksiančios derybos dėl šakos kolektyvinės sutarties – gana įtemptos, darbuotojai po pandemijos turi daug lūkesčių, todėl yra nemažai streiko tikimybė.
Vasario 18 d. įvyko projekto SociaLTy darbo grupės susitikimas. Pirmojoe susitikimo dalyje dalyvavo ir partnerės Norvegijoje – Norvegijos profesinių sąjungų konfederacijos (LO) – Tarptautinių reikalų departamento patarėja Yanina Unnli.
Lietuvos pramonininkų konfederacijos (LPK) atstovė Eigilė Čygaitė-Elzbergienė pristatė susitarimo Dėl socialinio dialogo stiprinimo projektą. Jo neatsiejama dalis – kolektyvinių sutarčių sudarymo gairės.
Yanina Unnli pasidžiaugė, kad gana sėkmingai judama tinkama linkme.
Diskusijoje vėliau kalbėta apie susitarimus, neliko nepaliestas ir streikas „Achemoje“. Lietuvos chemijos pramonės įmonių asociacijos vykdantysis direktorius Giedrius Mažūnaitis pasidalino patirtimi apie prieš keliolika metų pasirašytą chemijos pramonės šakos kolektyvinę sutartį.
„Visuomenė mūsų blogai priima susitarimus dėl nepasitikėjimo vieni kitais. Turime padaryti taip, kad susitarimas būtų priimamas kaip laimėjimas“, – sakė Inga Ruginienė.
„Kolektyvinės sutartys turi tapti norma, t.y. prevencija socialiniams neramumams įmonėje. Kai yra organizuotas partneris, pačiai bendrovei lengviau“, – komentavo Lietuvos maistininkų profesinės sąjungos pirmininkas Raimondas Tamošauskas.
Susitikime aptartos ir tolimesnės projekto veiklos.
Radijo FM99 laidoje „Dialogas“ – apie jaunimo problemas ir iššūkius darbo rinkoje. Pašnekovai – Alina Tankeliun, Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos jaunimo centro pirmininkė ir „Klovainių skaldos“ generalinis direktorius Vitolis Urmonas.
Jaunų žmonių nedarbas itin didelis ir ypatingai išaugo pandeminiu laikotarpiu – kai kuriais mėnesiais jis perkopė 15%. Alina Tankeliun sako, kad taip nutinka dėl tam tikrų priežasčių.
„Jaunas darbuotojas dažniausiai ateina paskutinis ir esant kažkokioms problemoms įmonėje jis bus atleistas pirmas todėl, kad darbdavys yra linkęs pasilikti tą žmogų, kuris jau kelerius metus ar daugiau dirba toje įmonėje, jo nebereikia mokyti ir taip išeina, kad jaunimas lieka už borto”, – sako Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos jaunimo centro pirmininkė.
„Aš manau geriausia, kai kolektyvas yra lydinys šių dviejų amžių, tai yra ir darbuotojai su patirtimi, ir nauji jauni darbuotojai, jauni žmonės, kurie yra imlūs technologinėms ir visoms kitoms naujovėms”, – sako Vitolis Urmonas.
Anot jo, su jaunais žmonėmis reikia tik laiko ir kantrybės apmokant ir jie tampa puikiais darbuotojais.
Didelė dalis bedarbių Lietuvoje niekada nedirbę, tarp jų didelė dalis jaunimo. Alina Tankeliun sako, kad dažnai be patirties į darbą nenorima priimti, tad reikia galimybių praktikai įmonėse. V.Urmonas sutinka, kad į darbo rinką jauni žmonės ateina nepasiruošę.
„Nežiūrint to, kad profesinio rengimo centruose moko profesijos, yra pakankamai platus spektras specialybių, jie dažniausiai ateina nepilnai pasiruošę šiuolaikinėms gamybos sąlygoms ir kaimiškuosiuse rajonuse tas tikrai jaučiama“, – sako įmonės vadovas. Todėl, anot jo, daugelis gamybinių įmonių mokyti imasi pačios, ne išimtis ir jo bendrovė.
„Mes tikrai priimame jaunus žmones, bet visada skiriame jiems mentoriumi vyresnį brolį Ir duodame bandomąjį periodą, be praktinių žinių mokymo vietoje jaunimui tikrai būtų sunku“, – pasakoja V.Urmonas.
Apie jaunimo lūkesčius ir galimybes jauniems žmonėms, koks darbas siekiamas ir kodėl panašus skaičius laisvų darbo vietų ir bedarbių – klausykite visą pokalbį su Alina Tankeliun ir Vitolius Urmonu.
Laida parengta pagal projektą „SociaLTy“, finansuojamą Norvegijos finansinio mechanizmo „Socialinis dialogas – deramas darbas“ programos lėšomis.
Darbuotojai per penkiasdešimt, ar jie reikalingi darbo rinkoje? Darbdaviai sako, kad neranda žmonių, vyresni žmonės darbų. Ar tikrai visi per penkiasdešimt negali prisitaikyti ir išmokti naujų dalykų? Dialoge diskusija su Lietuvos maistininkų profesinės sąjungos pirmininku Raimondu Tamošausku ir Lietuvos pramoninkų konfederacijos (LPK) generaliniu direktoriumi Ričardu Sartatavičiumi.
Anot R. Tamašausko diskriminacijos problema tikrai yra. „Yra tas mūsų jaunystės kultas, bet kita bendra Lietuvos problema, kad mes esam pigios darbo jėgos šalis. Turiu omeny, kad pas mus yra labai daug rankų darbo. Bandoma uždirbti vis daugiau ir produktyvumas turi didėti, norima, kad žmonės per tą patį darbo laiką padarytų daugiau, bet kalbama apie fizinį padarymą. Tad bet kuris darbdavys bando įvertinti žmogaus fizinius pajėgumus ir tada pasižiūri į amžių. Manau, kad pagrindinė problema yra mūsų pramonės atsilikimas“, – sako maistininkų profsąjungos atstovas.
Daugiau nei pusę laisvų darbo vietų sudaro nekvalifikuotos darbo vietos, fiziniai darbai. LPK vadovas Ričardas Sartatavičius sako, jog nėra taip, kad visi darbuotojai per penkiasdešimt darbdaviams yra neįdomūs, tačiau problemų yra.
Nors fizinis darbas sunkesnis vyresniam darbuotojui nei jaunesniam, kartais vyresniems gali būti sunkiau greitai orientuotis situacijose, tačiau spręsti šias problemas gali padėti perkvalifikavimas. Tačiau, nors įvairių programų netrūksta, perkvalifikavimo ir mokymo sistema neveikia.
„Mes neturime tos mokymosi kultūros“, – pripažįsta R.Tamašauskas, -“Savo organizacijoje mes bandome savo nariams kažkokius mokymus pastoviai daryti, kad žmonės žinotų, jog tai yra normalu. Iš kitos pusės galvoju, kad ir mūsų verslas turėtų prisiimti daugiau atsakomybės, nes patys matome, kad perkvalifikavimo sistema Lietuvoje neveikia, jeigu tiek žmonių yra, kurie yra nekvalifikuoti ir jie neranda niekur darbo vadinasi kažkas su sistema yra netvarkoj. Anot R.Tamašausko, verslas turėtų perimti mokymo ir perkvalifikavimo programas ir pritaikyti sau.
„Kaip sprendimo būdą matau pameistrystę. Ji turėtų veikti nepriklausomai nuo amžiaus, aš galvoju apie tokio pobūdžio mokymo programas įmonėms kurioms dabar trūksta žmonių. “- siūlo R. Tamašauskas.
Plačiau klausykite raidjo stoties FM99 laidoje „Dialogas“.
Šįkart „Dialogas“ – apie moterų lyderystę, (ne)moteriškas profesijas ir apie išskirtinai moterims kylančius iššūkius darbo rinkoje. FM99 kalbėjosi su Lietuvos pramonės profesinių sąjungų federacijos jaunimo sektoriaus pirmininke Jolita Šukyte ir Nacionalinės farmacijos pramonės asociacijos prezidente Rima Balanaškiene.
Pasak R.Balanaškienės, yra neteisinga skirstyti profesijas bei atlyginimus į moteriškus ar nemoteriškus:
‚‚Man atrodo, kad darbine prasme mes tikrai visi esame vienodi, visų mūsų pajėgumai yra vienodi, mes tik turime tam tikras ypatingas charakterio savybes, vyrai – vienokias, moterys – kitokias, tačiau tai galima priimti nebent kaip privalumus”, – kalbėjo asociacijos prezidentė.
J.Šukytė sako, kad nors šiais laikais atsiranda vis daugiau moterų, kurios dirba srityse, vadinamose “nemoteriškomis”, tačiau visuomenėje vis dar populiarus požiūris, skirstantis profesijas būtent pagal lyties kriterijų.
,,Lyčių nelygybė vis dėl to egzistuoja, vis dar moterys yra nepakankamai atstovaujamos”, – nuomonę išreiškė jaunimo sektoriaus pirmininkė.
R.Balanaškienės nuomone, moterys turi išskirtinių savybių, kurios gali padėti ne tik profesijoje, bet ir kuriant verslą: intuicija, globalus požiūris ir rūpestis.
,,Moteris visada laimės sandorį, jei kitoje pusėje bus vyras, nes moterys turi intuiciją ir gali ja pasinaudoti, o vyrai dažniausiai eina tiesiai šviesiai. Moteris gali padaryti du žingsnius atgal, bet paskui nueiti tris žingsnius į priekį, vyrams tai dažniausiai būna sudėtinga, nebent vyrai – šokėjai”, – šypsosi pašnekovė.
Anot J.Šukytės, Europos Komisijas praėjusių metų suvestinės rodo, kad moterys Lietuvoje uždirba tik 86 centus už kiekvieną vyrams mokamą eurą. Tai rodo, kad atotrūkis tarp vyrų ir moterų, net jei jie dirba tuos pačius darbus, vis dar yra.
,,Man, kaip profesinių sąjungų atstovei, norisi paminėti, kad vienodas moterų ir vyrų darbo užmokestis yra iš vienas iš kertinių lyčių lygybės akmenų”, – kalbėjo J.Šukytė.
Daugiau apie lyčių situaciją darbo rinkoje, moterų patiriamus iššūkius darbo vietose ir būdus tai išspręsti klausykite pokalbyje.
Rugpjūčio mėnesį tęsėsi projekto darbo grupės susitikimai. Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos ir Lietuvos pramonininkų konfederacijos atstovai diskutavo dėl rengiamo Bazinio susitarimo projekto, kuriame deklaruojama socialinio dialogo svarba, siekis skatinti kolektyvinių sutarčių pasirašymą bei rekomenduotinos kolektyvinių sutarčių sudarymo gairės.
Susitikime nuotoliniu būdu dalyvavo Norvegijos socialinių partnerių atstovė, Norvegijos LO tarptautinio skyriaus patarėja Rusijos, Rytų ir Centrinės Europos klausimais Yanina Unnli. Ji pasidalino socialinio dialogo situacija Norvegijoje, iliustravo, kaip vyksta svarbios visai šaliai atviros diskusijos jautriais socialiniais klausimais. Y. Unnli informavo, kad šiomis dienomis Norvegijoje vyksta bendra nuotolinė socialinių partnerių diskusija dėl šalies gerovės, nelygybės klausimų, kurią organizuoja LO ir NHO. dDiskusijose plačiai dalyvauja profesinių sąjungų, darbdavių atstovai, visuomenė.
Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos ir Lietuvos pramonininkų konfederacijos susitarimo dėl socialinio dialogo stiprinimo projektą pristatė ekspertė Eigilė Čygaitė-Elzbergienė. Taip pat diskusijoms pateiktas susitarimo priedo „Kolektyvinių sutarčių sudarymo gairės“ projektinis dokumentas.
Projekto darbo grupės dalyviai kartu su kolege iš Norvegijos LO aptarė pateiktus dokumentus, jų reikšmę socialinio dialogo stiprinimui, diskutavo dėl dokumentų turinio, dėl ruošiamų dokumentų reikšmės savo narėms – šakinėms organizacijoms siekiant skatinti kolektyvinių sutarčių pasirašymą. Susitarta iki kito posėdžio, kuris numatytas rugsėjo 23 d., pateikti praktinius pasiūlymus susitarimo projektui, geruosius pavyzdžius, nuomones.
Ar gali būti 4 dienų darbo savaitė Lietuvoje? Darbuotojų atstovai sako, kad gali, darbdaviai – nesutinka.
Radijo stoties „FM99“ laidoje “Dialogas” – aštri diskusija šia tema su Lietuvos maistininkų profesinės sąjungos pirmininku Raimondu Tamošausku ir Lietuvos pramonininkų konfederacijos ekonomistu- analitiku Titu Budreika.
Diskusija apie trumpesnę darbo savaitę dažniau kildavo Skandinavijos šalyse ar Prancūzijoje, tačiau užklupus pandemijai ir pasikeitus darbo pobūdžiui, atsirado kitokie įpročiai ir poreikiai, pasikeitė ir darbo vietos bei laiko suvokimas, tad tokie svarstymai, o ir bandymai taikyti gyvenime, vis dažnesni.
Ar žmonės nori dirbti trumpiau klausti nereikia, sako p.Tamošauskas, nereikia tikėtis, kad žmonės norėtų dirbti daug ir nesustodami.
“Pas mus priešpastatoma tai, kad darbas yra vertybė ir nedirbantis žmogus yra nusikaltėlis, tas ateina iš tų senų laikų, bet taip nėra,” – sako profsąjungos atstovas.
Žmogus dirba ne todėl, kad jam labai norisi, o kad reikia iš kažko gyventi, sako R.Tamošauskas, tokių yra apie 80 procentų ir vos apie 5 procentai užsiima tuo, kas jiems patinka.
“Dauguma žmonių dirba, kad užsidirbtų ir po to užsiimtų tuo, kas jiems patinka, tai jei jie galėtų šią proporciją pakeisti ir daryti tai kitokiu santykiu, visi būtų labai patenkinti. Jeigu reikėtų dirbti 5 valandas per savaitę, o likusį laiką skirti savo hobiui, visi būtų labai patenkinti,” – kalba LMP pirmininkas.
LPK analitikas Titas Budreika sako, kad tokie procesai stebimi ir kai kurios įmonės eksperimentuoja sumažindami darbo krūvį iki 4 dienų, ar sutrumpindami darbo valandas, tačiau tai sprendžia pačios įmonės, suprasdamos, kas jų veikloje gali veikti.
“Reikia daryti aiškią takoskyrą tarp tų įmonių, kurios nori ir gali, ir tarp tų, kurios negalėtų dirbti trumpiau, nes kristų visi kiti jų parametrai,” – sako T.Budreika.
Anot R.Tamošausko, neteisinga tikėtis, kad bus dirbama trumpiau, bet reiks padaryti tą patį kiekį darbo.
“Iš tikrųjų kalbant apie savaitės trumpinimą, reikia šnekėti ir apie darbo kiekio sumažinimą – mes neturime didinti darbo intensyvumo trumpindami darbo laiką, turim kalbėti apie realų trumpinimą – kad tam pačiam darbui atlikti mums reikės daugiau žmonių, o tam visos prielaidos yra” – aiškina profsąjungos pirmininkas.
Anot jo, įmonėse, kur darbas fizinis, jo intensyvinimas keltų pavojų žmonių sveikatai, todėl čia darbo savaitės trumpinimas reiškia, kad reikalingi papildomi žmonės.
T.Budreika primena istorinį kontekstą, kaip buvo nustatyta 5 darbo dienų ir 8 valandų darbo savaitė nuo buvusio daug ilgesnio darbo laiko – tokia struktūra atsirado JAV per Didžiąją depresiją, siekiant padidinti darbuotojų poreikį, kai buvo smarkiai išaugęs nedarbo lygis.
“Tuomet tai suveikė, tačiau Lietuvoje sunku įsivaizduoti, kad toks dalykas suveiktų, nes nedarbo lygis apie 7,5 procento ir tiesiog pritrūktume darbuotojų. Tad sunkiai galima įsivaizduoti, kad būtų galima didinti darbuotojų ir nedidinti darbo krūvio,” – abejoja LPK analitikas.
R.Tamošauskas sako, kad nors darbo našumas per šimtą metų išaugęs kone šimtu kartų, tačiau darbo laikas liko tas pats. Anot jo, anksčiau gamyboje dirbo apie 80 procentų žmonių, aptarnavimo sferoje labai mažai, tuo metu dabar du trečdaliai žmonių dirba aptarnavimo arba administravimo srityje, kai tiesiogiai gamyboje trečdalis ar mažiau.
“Tie keli darbininkai, kurie dirba prie įrengimų, per tas 8 valandas turi uždirbti atlyginimą visam “antstatui”, kuris yra tie darbai, kurie atsirado tuščioj vietoj,” – sako R.Tamošauskas, aiškindamas, kad augant darbo našumui turėjo atsirasti bedarbių armija, ir kad to neatsitiktų, susikūrė visi “papildomi” darbai.
“Visokie verslo analitikai, draudimo agentai, pilną jų yra. Jei paimsit bet kurią įmonę – yra viršininkas, cecho viršininkas, produkto koordinatorius, sandėlio koordinatorius, dar koks nors koordinatorius, begalė darbelių, kurių iš tikrųjų nėra. Ką parodė pandemija – visi tie darbuotojai persikėlė dirbti nuotoliniu būdu ir įmonės ne tik, kad nesustojo, bet dar pradėjo geriau dirbt,” – sako profsąjungos atstovas. Anot jo, biurokratija stengiasi susikurti sau darbo, kad pateisinti savo buvimą.
“Pandemija mums parodė, kad yra begalė žmonių, kurių darbas yra šūdmalyba, darbas vardan darbo, kad tik būti užimtiems, taip sprendžiama nedarbo problema,” – pareiškė profsąjungos atstovas.
Anot jo, jei įmonės peržiūrėtų etatus ir vietoj tokių darbų padidintų gamybininkus, būtų galima priimti iki 50% daugiau žmonių mokant tą patį atlyginimą, nes “tie kas neprisiliečia prie produkto gauna triskart daugiau negu eiliniai darbininkai”.
Darbuotojo reikalingumą, anot R.Tamašausko, galima nustatyti pagal tai, kas keičiasi ar žmogus yra darbe, ar ne: “Sakykim, neateina į darbą visi tie vadybininkai, įmonė kaip dirbo, taip ir dirba. Bet jeigu į darbą neateis valytoja arba operatorius, gamykla sustos. Kaip su miestu – įsivaizduokit, mero metus nebus mieste, kas bus? Nieko, nebus. Bet nebus šiukšlių išvežėjų tris dienas, visi pamatys.”
LPK analitikas Titas Budreika nesutinka, kad negamybiniai darbai yra „antstatas”.
“Šiuolaikinėje darbo rinkoje reikia tų darbuotojų, kurie gal tiesiogiai negamina produkcijos, bet parduoda, ieško kur parduot, įgyvendina visokius modernizacijos projektus, visa tai reikia kažkam sugalvot, šie darbai yra kūrybiniai,” – teigia T.Budreika.
Bandyta ir atlikti skaičiavimus, kiek papildomų darbo rankų reikėtų, jeigu būtų įvesta 4 darbo dienų savaitė.
“Mūsų skaičiavimais apie 175 000 darbuotojų – apie 13 procentų Lietuvos darbo rinkos, tad pasakyt, kad tegu žmonės išeina iš savo, kaip kolega sako “bulshit jobs”, ir prisijungia prie gamybos – nesutikčiau,” – sako T.Budreika.
Birželio 16 d. įvyko projekto darbo grupės susitikimas. Jame visas dėmesys skirtas Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos ir Lietuvos pramonininkų konfederacijos susitarimo projektui.
Lietuvos pramonės profesinių sąjungų federacijos (LMPF) pirmininkės pavaduotoja Jurga Subačiūtė-Žemaitienė informavo, jog LMPF užsakymu ekspertai padarė federacijai priklausančių organizacijų pasirašytų sutarčių analizę: dėl ko dažniausiai susitariama, kokios klaidos daromos ir pan. Tai sukėlė visų grupės narių susidomėjimą, todėl nuspręsta išnagrinėti šią analizę, o kitame susitikime pasidalinti įspūdžiais ir įžvalgomis.
Apsitarta, kad rengiamas dokumentas galėtų būti Bendradarbiavimo susitarimas, kuriame deklaruojama socialinio dialogo svarba bei parama jam, siekis skatinti kolektyvinių sutarčių pasirašymą, taip pat jame galėtų būti rekomenduotinos kolektyvinių sutarčių sudarymo gairės.
Svarstyta, jog susitarime galėtų būti aptartas bendradarbiavimas valdant krizines situacijas, lygių galimybių (nediskriminavimo) klausimas, psichologinio smurto ir bauginimo darbe (mobingo) prevencija, darbuotojų saugos ir sveikatos principai ir kt.
Kitas posėdis numatytas birželio 22 kartu su partneriais iš Norvegijos.
